Kiekvieną rugsėjį, minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, prisimenami ir pagerbiami jų gelbėtojai. Lietuvoje žydų gelbėtojai apdovanojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o Jad Vašem institutas Jeruzalėje apdovanoja žydų gelbėtojus Pasaulio Tautų Teisuolio medaliu, kuriame išgraviruoti žodžiai: ,,Išgelbėję vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį!”.
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda 2021 m. rugsėjo 10 d. dekretu Nr. 1K-726 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo 37 asmenis, tarp jų net aštuoni žydų gelbėtojai yra iš Vilkaviškio rajono.
Rugsėjo 14 dieną Prezidentūroje vykusios iškilmingos ceremonijos metu Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimai įteikti po mirties: Vytautui Baltučiui, Andriui Gavėnui, Jonui Svobonui, Petronėlei Svobonienei, Marijai Vaičiulienei, Juozui Vaičiuliui, Petrui Karužai, Onai Karužienei. Prezidento įteikiamus apdovanojimus atsiėmė jų artimieji.
Priminsime, kad Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojami asmenys, kurie nepaisydami gresiančio aiškaus pavojaus savo gyvybei, pasižymėjo gelbėdami žūvančius žmones.
„Kiekvieną rugsėjį, minėdami Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, pagerbiame per Antrąjį pasaulinį karą nužudytų Lietuvos piliečių žydų atminimą. Kartu pagerbiame ir žydų gelbėtojus – žmones, kurie drįso pasipriešinti okupaciniam režimui nepaisydami mirtino pavojaus sau ir savo šeimoms“, – apdovanojimų ceremonijoje sakė šalies vadovas Gitanas Nausėda.
Antrojo pasaulinio karo metais reikėjo ypatingo pasiaukojimo gelbstint žydus nuo genocido.
Gaono žydų muziejui surinkti informaciją apie vilkaviškiečius žydų gelbėtojus daug padėjo Vilkaviškio savivaldybės tarybos narys, istorikas Antanas Žilinskas. Jis taip pat buvo pakviestas į apdovanojimo ceremoniją.
Kviečiame susipažinti su Antano Žilinsko surinkta informacija apie kiekvieną iš apdovanotųjų ir jų gelbėjimo istorijas:
Slėpė kluone ir po arklio ėdžiomis
Kiekviena gelbėjimo istorija unikali ir pilna pasiaukojimo ir didvyriškumo. Pagramdų kaimo gyventojai Petras ir Ona Karužai priglaudė egzekucijos išvengusius brolius Maušą ir Mejerį Kopus. Rizikuodami savo ir vaikų dukters Genovaitės (gim. 1935 m.) ir sūnaus Zeto (gim. 1942 m.) gyvybėmis slėpė visą nacistinės okupacijos laikotarpį. Po 1,5 metų slapstymosi nuo tuberkuliozės mirė vienas iš brolių. Jo brolis gelbėtojui Petrui Karužai pasiūlė mirusįjį nuvežti kuo toliau nuo namų. Paliktą prie kelio negyvą žmogų Stirniškių kaimo pamiškyje palaidojo vietiniai gyventojai. Menamą Mejerio Kopo palaidojimo vietą, prieš keletą metų šio rašinio autoriui parodė viena kaimo senbuvė. Gaono žydų muziejuje yra saugomi Karužų vaikų liudijimai. Sūnus Zetas Karuža: ,,Tėvai apsisprendė padėti broliams Kopams paslėpti juos kluone, kuris buvo medinis, 30 metrų ilgio, todėl broliai po jį laisvai vaikščiodavo, tačiau į kiemą neišeidavo. Tėvai buvo įrengę dvi slėptuves – šieno šalinėje, kurioje broliai miegodavo, ir po arklio ėdžiomis. Maistą mama iš gyvenamo namo į kluoną nešdavo kibire – jį įdėdavo į dugną, o ant viršaus pridėdavo bulvių ar ko nors kito, kad nesukeltų įtarimų.“
Iš dukros Genovaitės Karužaitės – Girdauskienės laiško muziejui: ,,Mauša Kopas, rusų armijai išvadavus nuo vokiečių išvyko į Kauną, vedė žydų tautybės moterį. Pas tėvus dažnai lankydavosi, buvo labai dėkingas. Po kurio laiko išvyko į Izraelį, turėjo du sūnus, rašydavo tėvams laiškus, sveikinimus. Kiekvienais metais prieš žydų Velykas siųsdavo mums po siuntinį macų“.
Tėvams Onai ir Petrui Karužams skirtus Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus apdovanojimus Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda ceremonijoje rugsėjo 14-tą dieną įteikė sūnui Zetui Karužai, kurį lydėjo dukros Rasa Gudaitienė ir Jūratė Janušaitienė bei žentas Gintautas.
Ilga Lazario Lapiduso slapstymosi istorija
Nuo sušaudymo išsigelbėjusį Lazarį Lapidusą globojo ir gelbėjo kelios vilkaviškiečių šeimos ne tik Vilkaviškyje bet ir aplinkiniuose kaimuose. Vilkaviškietis Jonas Svobonas beviltiškoje padėtyje atsidūrusį gerą jo pažįstamą padedant kunigui Jonui Kardauskui pakrikštijo ir parūpino dokumentus Jono Lapinsko pavarde. Slėpė ūkiniame pastate šiene. Svobonų sūnus Zenonas prisiminimuose rašė, kaip jo mama eidavo šerti gyvulių ir nešdavosi du kibirus – viename būdavo pašarai, kitame maistas. Vaikams apie tai nebuvo galima nei kalbėti, nei klausinėti.
Iškilus pavojui Lazarį Lapidusą slėpė ūkininkas Andrius Gavėnas iš Juozūniškės kaimo netoli Pilviškių. Šis taurus žmogus globojo ir daugiau žydų, kuriuos pas jį atlydėjo skulptoriaus Petro Rimšos brolis knygnešys Juozas Rimša. Palikęs Andriaus Gavėno slėptuvę, Lazaris Lapidusas atėjo į Mažųjų Būdežerių kaimą pas Juozą ir Mariją Vaičiulius. Juozas Vaičiulis buvo batsiuvys ir gerai pažinojo batų pardavėjų Lapidusų šeimą.
Iškilus pavojui Vaičiulių šeimoje, kunigas Jonas Kardauskas surado naujus globėjus Mariją ir Antaną Česnavičius, gyvenusius didelėje sodyboje Vokiškėlių kaime. Nors turėjau tris mažus vaikus Antanas Česnavičius jį parsivežė į savo ūkį paslėptą šiauduose.
Karo pabaigoje jų keliai išsiskyrė. Lazaris Lapidusas, pasitraukęs į Vokietiją išvyko į Kanadą, o Antanas Česnavičius ir Andrius Gavėnas su šeimomis buvo ištremti į Sibirą. Ten Antanas Česnavičius 1946 metais mirė, o Andrius Gavėnas, grįžęs iš Sibiro gyveno Klaipėdoje. Kartu su televizijos laidos ,,Nacionalinė paieškų tarnyba“ redaktore Palmira Galkonaite pavyko atkurti žydų gelbėtojo istoriją ir surasti jo kapą Klaipėdoje.
Žydų gelbėtojų apdovanojimo ceremonijoje už Lazario Lapiduso gelbėjimą apdovanojimai buvo įteikti anūkei vilnietei Žanetai Svobonaitei ir Marijos bei Juozo Vaičiulių dukterėčiai marijampolietei Bronei Didvalienei.
Įstabi kunigo Vytauto Baltučio gyvenimo istorija
Už savo bendraklasės Miriam Gail ir jos seserų Esteros ir Mašos bei brolio Isezio Gail gelbėjimą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas Vytautas Baltutis, praėjo įspūdingą savo gyvenimo kelią.
Gimęs Rudaminos parapijoje, mokėsi Vilkaviškio dvasinėje seminarijoje, į kunigus įšventintas 1940 metais. Per pirmąją sovietinę okupaciją patyrė represijas, buvo įkalintas Pravieniškių koncentracijos stovykloje. Čia Sovietų represinės struktūros karo pradžioje įvykdė žiaurias žudynes. Kalinys Vytautas Baltutis išliko gyvas tiki todėl, kad visą dieną išgulėjo po lavonais. Vokiečių okupacijos metais vikaravo Gražiškiuose ir Vištytyje. 1943 m. jis gavo bendramokslės Miriam laišką, kuriame prašė padėti pabėgti iš Kauno geto. Kai bėgliai pasiekė Vištytį, juos šiltai sutiko kunigas Baltutis. Negalėdamas ilgai slėpti 4 asmenis, sutarė, kad juos priglaus ūkininkas Antanas Kupraitis iš Vaitkabalių kaimo. Šešis mėnesius Antanas Kupraitis su žmona ir sūnumis Juozu ir Jonu juos slėpė savo sodyboje.
Norėdamas išvengti sovietų represijų ir tremties, kunigas Vytautas Baltutis traukėsi į Vakarus. Drezdene pateko į avariją, gydėsi ligoninėje, jėgas atgavo britų kuruojamoje zonoje. 1946 m. gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose, dirbo vyskupo Teofilio Matulionio gimnazijos direktoriumi, mokė pabėgėlių vaikus pasaulio istorijos, religijos, filosofijos. Po patirtų traumų ir sukrėtimų bei karo baisumų metė kunigystę ir nusprendė kurti šeimą. Gavęs leidimą su žmona Julija emigravo į Kanadą, iš ten susirašinėjo su seserimis Gail. Jos kreipėsi į Jad Vašem centrą dėl Vytauto Baltučio ir Kupraičių pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais. 1980 m. visi žydų gelbėtojai gavo garbingus apdovanojimus.
Kupraičiai Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti 2015 metais, o šiais metais apdovanojimas suteiktas ir Vytautui Baltučiui. Savo senelio gyvenimo istorija ypač susidomėjęs jo anūkas Vytautas Baltutis, gyvenantis Kanadoje. Iš susirašinėjimo su juo ir Gaono muziejaus darbuotoja Danute Salčinskaja pavyko atkurti įstabią Vytauto Baltučio gyvenimo istoriją.
Parengta pagal Prezidento komunikacijos grupės ir Antano Žilinsko informaciją
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos / Roberto Dačkaus nuotraukos
