Meniu
NETEISĖTAS VAIKO IŠVEŽIMAS

Neteisėtas vaiko išvežimas ir laikymas – tai situacijos, kai vienas iš vaiko tėvų išsiveža vaiką iš įprastinės vaiko gyvenamosios vietos valstybės į kitą valstybę be kito tėvo (motinos) sutikimo (neteisėtas išvežimas) arba pasilieka užsienio valstybėje ilgesniam laikui negu kitas iš tėvų buvo sutikęs (neteisėtas laikymas).

 

Kokie teisės aktai taikytini, esant neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo situacijoms?

• 1961 m. Hagos konvencija dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir taikytinos teisės nepilnamečių apsaugos srityje.

• 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija).

• 1996 m. Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje.

• 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000.

• Dvišalės ar daugiašalės valstybių tarpusavio bendradarbiavimo sutartys.

 

Svarbiausias dokumentas – Hagos konvencija, kurios tikslas yra užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią Susitariančią Valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti, taip pat garantuoti, kad vienos Susitariančios Valstybės teisės aktų nustatytos globos teisės ir teisė matytis su vaiku būtų gerbiamos ir kitose Susitariančiose šalyse.

 

Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnį, vaikas yra neteisėtai išvežtas ar laikomas, kai:

- pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš jį išvežant ar laikant, įstatymus;

- jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

 

Hagos konvencija taikoma, jei neteisėtai išvežamas ar laikomas vaikas, kuris dar nėra sulaukęs 16 m. amžiaus, nuolat gyveno Susitariančioje Valstybėje prieš pat pažeidžiant jo globos teises ar teisę su juo matytis.

 

Tokia grobimo samprata atitinkamai yra įtvirtinta ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas), kuris Lietuvai, tapusiai Europos Sąjungos nare, privalomas.

 

STATISTIKA

 

Kas yra globos teises turintis asmuo?


Hagos konvencijoje minimas vaiko globos teises gali turėti ir fizinis, ir juridinis asmuo. Globos teisės apima teises ir pareigas, susijusias su vaiko priežiūra (teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą, su vaiko auginimu ir auklėjimu susijusios teisės ir pareigas). Prie prašymo turi būti pridėti dokumentai, įrodantys, kad prašantis asmuo turi globos teises vaikų atžvilgiu (pavyzdžiui, vaikų gimimo liudijimai) ir kad asmuo tomis teisėmis naudojasi.

 

Remiantis dabartiniu Lietuvos teisiniu reglamentavimu, mūsų šalyje tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams, nepaisant to, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium. Tėvai bendrai ir vienodai atsako už vaiko auklėjimą ir priežiūrą, todėl darytina išvada, kad tėvai bendrai ir vienodai naudojasi ir vaiko globos teisėmis (teise rūpintis vaiku, teise nustatyti vaiko gyvenamąją vietą).

 

Tuo atveju jei vaikas į užsienio valstybę išvažiuoja laikinai ir trumpam, vaiko tėvo sutikimas nėra būtinas, tačiau išvykstant iš Lietuvos nuolat gyventi į užsienio valstybę ar grįžtant iš užsienio valstybės nuolat gyventi į Lietuvą, tėvo, nevykstančio kartu su vaiku, sutikimas yra privalomas.

 

Ar visada vykstant į kitą valstybę su vaiku būtina gauti likusio tėvo (motinos) sutikimą?


Siekiant išvykti su vaiku į užsienio valstybę gyventi nuolat, yra būtinas ir kito tėvo (motinos) sutikimas, nepriklausomai nuo to, ar vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su išvykti ketinančiu tėvu (motina).

 

Teismo sprendimu nustačius vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, vaikas su juo gyvena, nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje būtų to tėvo gyvenamoji vieta, tačiau paprastai teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, įvertina, kad jis gyvens Lietuvoje (žr. žemiau, kas yra įprastinė vaiko gyvenamoji vieta), todėl vėliau pastarajam persikėlus gyventi į užsienio valstybę, būtina išspręsti liekančio tėvo (motinos) tolesnio dalyvavimo vaiko auklėjime klausimus. Atkreipiame dėmesį, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų, nesuteikia šiam tėvui (motinai) daugiau teisių vaiko atžvilgiu, nebent teismo sprendimu nustatyta kitaip, todėl tėvui (motinai) išvykstant į užsienio valstybę gyventi nuolat, tėvams būtina susitarti dėl:

- bendravimo su vaiku tvarkos. Atkreipiame dėmesį, kad suteikti galimybę skyrium gyvenančiam tėvui (motinai) bendrauti su vaiku yra motinos (tėvo), pas kurį gyvena vaikas, pareiga ir jis (ji) neturi teisės kliudyti bendrauti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 170 str. 3 d.). Bendravimo su vaiku tvarkoje turėtų būti numatytos priemonės, kuriomis bus bendraujama (telefonu, per Skype ir kt.), laikas, kada bendraujama, atostogų laikas, kelionės išlaidų padengimas ir kt.

- liekančio tėvo (motinos) teisių ir pareigų dalyvauti vaiko auklėjime įgyvendinimo tvarka. Atkreipiame dėmesį, kad liekančiam tėvui turi būti žinoma nauja vaiko gyvenamoji vieta, ugdymo įstaiga, kurią jis planuoja lankyti ir kiti su vaiko auklėjimu susiję klausimai.

 

Jei tėvams nepavyksta susitarti ir nėra galimybės gauti kito tėvo sutikimą, išvykstantis tėvas (motina) turėtų kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo. Jei gyvenamoji vieta buvo nustatyta su išvykti ketinančiu tėvu (motina), tada šis turėtų kreiptis į teismą dėl bendravimo tvarkos su liekančiu tėvu (motina) nustatymo (pakeitimo). Tokiu būdu teismas nustatytų, kad, keičiantis vaiko gyvenamosios vietos valstybei, bendravimo tvarka, pavyzdžiui, kas antrą savaitgalį, neįmanoma vykdyti, todėl ji keičiama į atostogų laiką ir pan.

 

Kas yra įprastinė vaiko gyvenamoji vieta?


Įprastinės gyvenamosios vietos sąvoka pakeitė anksčiau vyravusią nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoką. Nei Hagos konvencija, nei Reglamentas neapibrėžia, kas turėtų būti pripažįstama vaiko įprastine gyvenamąja vieta. Kiekvieno vaiko įprastinė gyvenamoji vieta nustatoma savarankiškai, atsižvelgiant į jo tėvų nuolatinę gyvenamąją vietą. Atkreiptinas dėmesys, kad vaiko gyvenamosios vietos deklaravimas nėra esminis elementas sprendžiant, kuri valstybė yra jo įprastinė gyvenamoji vieta. Vaiko neteisėto išvežimo ir (ar) laikymo atveju, vaiko įprastinė gyvenamoji vieta automatiškai nesikeičia.


Sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, negalima teikti privilegijų tėvui ar motinai dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą. Į vaiko norą gali būti atsižvelgta tuo atveju, jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Teismas, priimdamas sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, tarp jų ir tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis bei sudaryti galimybę bendrauti su kitu iš tėvų.

 

Vaiko įprastinės gyvenamosios vietos sąvoka plačiau aiškinama Europos Teisingumo Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. sprendime byloje Mercredi, C-497/10 PPU. Pagal šį sprendimą, Reglamento prasme, įprastinė vaiko gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikru būdu integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu nagrinėjant kūdikio, kuris kitoje nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, į kurią buvo išvežtas, su motina gyvena tik kelias dienas, situaciją, be kita ko, reikia atsižvelgti, viena vertus, į gyvenimo šios valstybės narės teritorijoje ir motinos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis ir, kita vertus, būtent dėl vaiko amžiaus, į motinos geografinę bei šeiminę kilmę ir šeiminius bei socialinius jos ir vaiko ryšius toje valstybėje narėje. Nustatyti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam konkrečiam atvejui būdingas faktines aplinkybes. Tuo atveju, jeigu taikant minėtus kriterijus pagrindinėje byloje būtų padaryta išvada, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta, jurisdikciją turintis teismas turi būti nustatomas remiantis „vaiko buvimo“ kriterijumi reglamento 13 straipsnyje pavartota prasme.

 

Kokia yra prašymų dėl neteisėtai išvežto ar (ir) laikomo vaiko nagrinėjimo procedūra?


1. Asmuo, teigiantis, kad jo vaikas išvežtas neteisėtai, kreipiasi į Centrinę instituciją.

2. Pastaroji institucija, gavusi nustatytos formos prašymą, perduoda jį tos šalies, į kurią vaikas išvežtas, Centrinei institucijai.

3. Centrinė institucija turi imtis priemonių dėl vaiko savanoriško sugrąžinimo.

4. Nepavykus savanoriškam sugrąžinimui, asmuo turi kreiptis į tos valstybės, kurioje yra vaikas, teismą dėl jo grąžinimo.

 

Remiantis Hagos konvencijos 24 straipsniu, visi prašymai, pranešimai ir kiti dokumentai, siunčiami valstybės, į kurią kreipiamasi, centrinei įstaigai, turi būti parengti originalo kalba, prie jų pridedamas vertimas į tos valstybės oficialią kalbą ar vieną iš oficialių kalbų arba, kai tai neįmanoma, vertimas į prancūzų arba anglų kalbas.

 

Pasirašytą prašymą ir jo vertimą kartu su pridedamų dokumentų kopijomis bei jų vertimais reikia atsiųsti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai. Asmuo, pildantis prašymą, turi galimybę konsultuotis su tarnybos specialistais, taip pat galima užpildytą prašymą elektroniniu paštu nusiųsti  jiems patikrinti.

 

Centrinių institucijų funkcijos

 

Taikus ginčo sprendimas


Gavusi prašymą valstybės, kurioje yra vaikas, centrinė įstaiga visų pirma imasi visų galimų priemonių siekiant taikaus ginčo sprendimo. Patirtis rodo, kad taikus ginčo sprendimas pagerina šeimos narių bendravimą, sumažina konfliktų skaičių, finansines išlaidas, pasiūlo abiems šalims priimtiną sprendimą bei sudaro galimybes išlaikyti tolimesnius tėvų ir vaikų ryšius. Vienas iš galimų būdų tėvams taikiai susitarti – mediacija.

 

Jei prašymą paduodantis asmuo informuoja, kad yra grėsmė, kad asmuo, kuris neteisėtai išsivežė ar laiko vaiką, sužinojęs apie tokio prašymo gavimą gali pakeisti savo ir vaiko gyvenamąją vietą ir tuo apsunkinti klausimo dėl neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo sprendimą, tuomet centrinė institucija arba kompetentingos institucijos gali patikrinti vaiko buvimo vietą ir imtis priemonių, kad kol nebus išspręstas vaiko grąžinimo klausimas teisme, motina ar tėvas su vaiku nepasislėptų. Kai kurios valstybės, gavusios prašymą dėl neteisėto vaiko įvežimo, kreipiasi į teismą dėl laikinų apsaugos priemonių apriboti galimai neteisėtai įvežusio vaiką asmens judėjimo laisvę, kol bus išspręstas vaiko grąžinimo klausimas.

 

Teisminis procesas


Kaip minėta, remiantis Hagos Konvencija, klausimą dėl neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo sprendžia valstybės, į kurią išvežtas ar kurioje yra laikomas vaikas, teismas ar kompetentinga administracinė institucija. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas sprendžia tik klausimą, ar buvo neteisėtas vaiko išvežimas (laikymas) ir dėl vaiko grąžinimo, t. y. klausimas dėl vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nėra sprendžiamas. Paprastai, jei vaikas yra neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjantis teismas nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Išimtys, dėl kurių grąžinti vaiką gali būti atsisakyta, yra tik kelios ir pakankamai griežtos.

 

Ką daryti, jei nežinau, kur yra neteisėtai išvežtas mano vaikas?


Jeigu Jūs žinote šalį, kurioje galimai yra neteisėtai išvežtas ar laikomas vaikas, tačiau nežinote tikslaus adreso, Centrinė institucija, gavusi Jūsų prašymą, gali imtis priemonių, kurios padėtų nustatyti vaiko buvimo vietą.

 

Jeigu nėra nežinoma valstybė, kurioje yra vaikas, tikslinga kreiptis į policiją dėl vaiko ir jį neteisėtai išvežusio (laikančio) asmens paieškos.

 

Kokia procedūra, jei vaikas išvežamas ne į Hagos konvencijos šalis?


Šiuo metu Hagos konvencija jungia 85 pasaulio valstybes. Atkreiptinas dėmesys, kad Hagos konvencija galioja tik šalių, pritarusių atitinkamos šalies prisijungimui, atžvilgiu.

 

Problemos iškyla, jei vaikas yra neteisėtai išvežtas ar laikomas šalyje, kuri nėra Hagos konvencijos šalis (tokios šalys yra beveik visos musulmoniškos šalys). Tokiu atveju nėra konkrečių teisinių instrumentų ir mechanizmų, kaip spręsti iškilusį klausimą ir užtikrinti vaiko teisę palaikyti ryšius su abiem tėvais. Apsisaugant nuo galimų nemalonumų, reikia pasidomėti būsimo sutuoktinio šalies papročiais ar įstatymais.

 

Kokie galimi sprendimo būdai, jei vaikas išvežamas ne į Hagos konvencijos šalis?

 

- Pirmiausia abiems tėvams reikia stengtis susitarti taikiai, pasitelkus visas įmanomas priemones ir apsaugant geriausius vaikų interesus.

- Diplomatinė pagalba. Išimtiniais atvejais klausimai dėl tėvų ir vaikų tarpusavio santykių gali būti sprendžiami tarpininkaujant diplomatinėms atstovybėms, todėl, nesant teisinių priemonių, tėvai gali kreiptis tiesiogiai į Lietuvos diplomatines atstovybes.

- Nevyriausybinių organizacijų pagalba. Tokiose situacijose taip pat gali būti reikšminga tarptautinių nevyriausybinių organizacijų pagalba (pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos nevyriausybinė organizacija „Reunite International Child Abduction Centre“).

 
Paskutinis atnaujinimas: 2018-01-22 11:16:57